Drakula
Vampyras, žudikas, skerdikas. Tokios mintys kyla ištarus Drakulos vardą. Prisipažinsim, šiek tiek nustebino tikrasis grafo Drakulos veidas, kuris šiandien gana išmoningai slepiamas po airio rašytojo Bramo Štokerio XIX a. sukurtu portretu. Tada pasaulį krėtė nauja vampyrizmo istorijų karštinė ir kaip tik tada Meksikoje buvo aptiktas dar nežinomas šikšnosparnis, mintantis tik krauju. Airis rašytojas, niekada nebuvęs Rumunijoje, labai sumaniai pasinaudojo istorikų kronikomis, kuriose dar XV a. grafo Drakulos globėjo dėka buvo kuriamas tam tikras jo įvaizdis.
Vladas Drakula
Tačiau, kad viskas būtų aiškiau, vertėtų grįžti į tuos laikus, kai tik prasidėjo grafo Drakulos reklaminė kampanija. Vladas Tepęs (rum. Serdikas) gimė 1431 m. Šigi šuaros tvirtovėje. Jo tėvas priklausė Drakono ordinui, kuris gali būti lyginamas su Teutonų ordinu. Pagrindinis šio ordino tikslas buvo apsaugoti krikščionybę ir kovoti su turkais. Rumunai drakoną tapatino su velniu. Labai greitai Vlado Tepes tėvas užsitarnavo pravardę „Drakula”, kuris rumunų kalba reiškia „velnias”, tiksliau, „velnio sūnus”. Vladas Tepes vėliau irgi pasirašinėdavo „Drakulos” vardu, o jo herbą ir antspaudą puošė drakonas.
Netrukus Vlado tėvas tapo Valachijos žemės valdovu ir, siekdamas sulaikyti turkus nuo invazijų, nusiuntė du savo sūnus – Vladą ir Radų – į Stambulą, kaip įkaitus sultonui Muradui II. Jaunasis Vladas praleido ten 6 metus. Tie metai turėjo lemiamos įtakos jo pasaulėžiūrai. Manoma, kad kaip tik tada jis tapo pesimistu ir išmoko ypatingos žudymo technikos – pasmeigti žmones ant medinių iečių. Vėliau turkai, supratę, koks galingas priešas yra Vladas Tepes, paskleidė žinią, kad dar vaikas Vladas Tepes susigalvodavo visokių žiaurių pramogų. Viena jų – pasmeigti gyvas žiurkes ant iešmų. Šią informaciją netrukus „pasigavo” Rusijos kronikininkai ir pasakojimai apie žiaurųjį Vladą pasklido labai plačiai. Po to, kai turkai nužudė Vlado Tepes tėvą, išleido jaunuolį į gimtinę. Netrukus jis sužinojo ir apie savo vyresniojo brolio nužudymą Rumunijoje bei apie tai, kaip žiauriai jis buvo rumunų didikų kankinamas.
Vladas Tepes, 17-metis jaunuolis, į tėvynę grįžo su pašos Mustafa Hassano skolinta kavalerija ir atsikovojo Valachijos sostą. Per šešerius kovos metus Vladas išžudė daugybę žmonių ir tokiu būdu pelnė kontraversišką reputaciją. Pirmiausia, jis atkeršijo Tirgoviste didikams, kurie nebuvo lojalūs jo tėvui. 1459 m. Velykų išvakarėse jis suėmė visas didikų šeimas, kurios dalyvavo princo surengtame pokylyje. Vyresniuosius jis pasmeigė ant iečių ir pasmerkė lėtai, skausmingai mirčiai, o kitus išvarė į Poenari miestelį už 75 km. Niekam nebuvo leista sustoti pailsėti nei minutei, kai buvo pasiektas kelionės tikslas, visi turėjo darbuotis naujos tvirtovės statybose. Daugelis neišlaikę varginančio darbo ir nuovargio mirė.
Vladas Tepęs įsakė net ir dėl menkiausių nusikaltimų bausti mirties bausme -pasmeigiant ant ieties miestelių aikštėse, kad visi matytų, kas laukia melagių, vagių ar žmogžudžių. Sakoma, kad jo įsakymu centrinėje Tirgovište miesto aikštėje, prie šulinio, buvo padėtas auksinis puodelis ištroškusiems keliautojams atsigerti ir niekam net nekilo mintis jo pasisavinti tol, kol kraštą valdė Vladas Tepes. Šalyje beveik išnyko nusikalstamumas, suklestėjo prekyba ir kultūra. Daugelis rumunų iki šių dienų Vlado Tepes valdymo laikotarpį įvardina kaip aukso amžių, o jį patį vadina teisingumo ir tvarkos herojumi.
1462 m. Vladas pradėjo kampaniją prieš turkus palei visą Dunojaus upę. Tai buvo gana rizikingas žingsnis, nes turkų armija buvo tris kartus didesnė nei Valachijos. Matydamas, kad pražūtis neišvengiama, Vladas Tepes pats padegė savo kaimus, užnuodijo šulinių vandenį, kad priešai negalėtų jais naudotis, o paimtus turkų belaisvius pasmeigė ant iečių. Toks vaizdas sukėlė paniką turkų pusėje. Turkai traukėsi, tačiau jiems į pagalbą atėjo jaunesnysis Vlado brolis, kuris troško sosto. Vladas ir jo šeima buvo apsupti toje pačioje Poenari tvirtovėje, kurią statė iš Tirgovište pėstute atvaryti didikai. Pasakojama, kad išdidžioji Vlado žmona nušoko nuo pilies kuorų ir žuvo Arges upės bangose. Vladui pavyko pasprukti slaptais tuneliais, tačiau 1476 metų gruodį jis buvo nužudytas. Sakoma, kad jis palaidotas Snagovo vienuolyne, kuris stovi nedidelėje ežero saloje, esančio netoli Bukarešto.
Brano pilis
Į Brano pilį, kurią airių rašytojas B.Štokeris įvardino kaip pagrindinę grafo tvirtovę, važiavome įspūdingais keliais keliukais, besigrožėdami tolumoje dunksančiais kalnais ir akis ganydami po bulvių laukus. Atrodė, kad į bulviakasį susirinkę visi aplinkinių kaimų žmonės – nuo pačių mažiausių iki pačių vyriausių.
Kuo labiau artėjome prie Brano, tuo dažniau akį rėždavo įspūdingo dydžio reklaminiai skydai su užrašais – nakvynė greta Drakulos, tik pas mus tikroji Drakulos dvasia ir t.t. Ir štai prieš mūsų akis – aukštai virš miestelio iškilusi pilis. Pilies papėdėje šurmuliavo margaspalvė mugė, kurios pagrindinis suvenyras -vampyras Drakula. Už įėjimą į pilį ir jos teritoriją sumokėjome brangiausiai per visą savo kelionę – po 18 litų. Įžengus į pilies teritoriją pasitinka tyla ir ramybė. Turistų būriai dingsta ne tik siauruose ir klaidžiuose pilies koridoriuose, bet ir parke bei šio regiono etnografinio kaimelio nameliuose, kur galima susipažinti su kaimo žmogaus buitimi.
Brano pilis buvo pastatyta dar XIV a. Beveik šešis šimtmečius pilis tarnavo kaip gynybinė tvirtovė, nuo kurios bokštų matosi apylinkės net 30 km spinduliu. Pilies renesansas prasidėjo 1920 m., kai ji buvo padovanota karalienei Marijai. Beveik septynerius metus, pagal naujosios pilies savininkės pageidavimus, truko pilies rekonstrukcija. Viduramžių pilaitė virto ištaiginga vasaros rezidencija su parkais, pasivaikščiojimo alėjomis, ežeru ir Arbatos nameliu.
Šiandien čia viskas alsuote alsuoja prisiminimais apie karalienę Mariją. Nė su žiburiu nerasime užuominos apie grafą Drakula, išskyrus kiniškus suvenyrus. Grafas Drakula iš tiesų šioje pilyje apsistojo pailsėti vos kelis kartus didžiųjų savo karo žygių metu. Nors tokia tiesa, mes nesigailėjome praleidę čia daugiau nei pusdienį. Galime drąsiai sakyti – legendą apie grafą Drakula įsiminėme labai gerai.
Keliaudami Bukarešto link, trumpam nusprendėme sustoti Sinajos kurorte. Ir tik atvykę supratome, kad būtume padarę labai didelę klaidą, jei būtume čia nesustoję. Tik įvažiavus į miestelį mus pasitiko impozantiškos vilos. Kadaise tai buvo itin prabangus kurortas, kuriam dar šiek tiek trūksta restauratorių rankų. Kazino, gydyklos, parkai, gėlynai, viešbučiai ir vilos.
Prahovos slėnyje tarp kalnų įsikūręs kurortas vadinamas „Karpatų kalnų perlu”. Tai vienas iš seniausių ir vienas iš garsiausių kalnų kurortų, siūlančių ne tik slidinėjimo, bet ir mineralinio vandens pramogas.
Peleso rūmai
Apžiūrėję vienuolyną, šiaip ne taip atradome takelį, vedantį karališkosios rezidencijos link, kuri, pasirodo, buvo visai greta. Peleso rūmai, pastatyti 1875 m., -gražiausia karališkoji rezidencija Rumunijoje. Jau pilies prieigose kvapą užgniaužė pilies vaizdas. Kalnų fone, žalių medžių apsuptyje bolavo rūmų fasadas. Septyniose terasose puikavosi skulptūrinės kompozicijos, vazos ir fontanai. Atėjus prie rūmų vartų paaiškėjo, kad iki ekspozicijų salių uždarymo liko 10 minučių ir į vidų nieko nebeįleidžia. Be to, visi lankytojai prašomi palikti ir parko teritoriją. Vienam darbuotojui į delną įspraudę 10 litų, buvome skubiai nuvesti į vidinį rūmų kiemą ir patikinti, kad parke galime neskubėdami fotografuotis. Nors neturėjome galimybės pažvelgti į karališkosios rezidencijos menes, tačiau prabangus rūmų kiemas leido suprasti, kad už šių sienų slepiasi neįtikėtina prabanga. XIX a. statyti rūmai tuomet buvo moderniausi Europoje. Pirmą kartą Rumunijoje parodytas kino filmas 1906 m. buvo demonstruojamas kaip tik šių rūmui}.
Išvykę iš Sinajos kurorto sustojome prekybos centre, kadangi namuose visi laukė lauktuvių. Atvykdami į Rumuniją manėme, kad tai vargana šalis, tačiau apsilankę prekybos centre turėjome pakeisti savo nuostatas. Aplink didžiuosius šalies miestus sutelkti tokie prekybos centrai, kad pas mus tokių nei buvo, nei bus. Prekių įvairovė ir kainų pasiūla žodžiais nenusakoma. Įsigiję vietinės gamybos vynų patraukėme tolyn.
Kol keliavome po Rumuniją, turėjome galimybę paragauti įvairių patiekalų. Tačiau vietinėse kavinukėse gana sunku gauti tik tam regionui būdingų patiekalų. Maramures regione ragavome išskirtinių blynų su sūrio įdaru, Brano miestelyje – avienos patiekalą. Visur kitur tenkinomės tradiciniais vištienos ar kiaulienos kepsniais. Rytais susidurdavome su kavos problema. Kaimo kavinukėse niekas nesuprasdavo mūsų noro gauti puodelį stiprios juodos kavos ir kiaušinienės ar blynelių. Tad nedidelėse vietinėse parduotuvėse žmonės sustodavo ir spoksodavo į mus, kai suklupę prie kavos aparato „melsdavomės” jam. Beje, vietos kaimo parduotuvėlėse, be įvairiausių traškučių, bandelių ir saldumynų, gana sunku buvo rasti ką nors valgomo.
Bukareštas
Paskutiniąją kelionės dieną praleidome pasyviai. Leidomės atgal, Bukarešto link. Neplanavome jokio sustojimo sostinėje. Tiesiog norėjome pravažiuoti didmiestį ir – tiesiai į oro uostą. Bukarešte tikėjomės pamatyti Parlamento rūmus, kurie įrašyti į Pasaulio Gineso rekordų knygą kaip antras pagal dydį viešųjų funkcijų atlikimo pastatas po Pentagono. Tuometinis šalies vadovas komunistas Nikolajus Čeušesku po kelionės į Aziją grįžo sužavėtas impozantiškų pastatų ir pasiryžo pastatyti kažką panašaus Rumunijoje. Kai 1977 m. žemės drebėjimas sugriovė dalį senamiesčio, buvo nuspręsta sugriuvusią miesto dalį išvalyti nuo griuvėsių, iškeldinti likusius gyventojus ir vietoj to pastatyti Parlamento rūmus. Tokiu būdu Bukareštas neteko 30 bažnyčių ir kitų šventovių. 1984 m. pradėti statyti rūmai iki šiol nebaigti. Šiuo metu reikia užbaigti dar 10 procentų numatytojo pastato. Pastato plotis – 270 m, ilgis – 240 m, aukštis -84 m, o po žeme – 92 m. 12 aukštų statinyje telpa 4 požeminiai aukštai, kurie turėtų apsaugoti ten dirbančiuosius atominio karo metu, 1100 kambarių, 440 biurų. Didžiausios posėdžių salės yra 1000 ir 1500 kv. m dydžio. Rūmų statyboms naudotas tik vietinis marmuras ir mediena.
Bukarešte pravažiavome keletą Artde co stiliaus statinių, Karališkuosius rūmus, Triumfo arką. Tačiau miestas paliko gana niūrų įspūdį, nors turistams skirtoje literatūroje jis vadinamas Mažuoju Paryžiumi. Galbūt todėl, kad per mažai laiko praleidome sostinėje, gal dėl to, kad buvome persisotinę vaizdų ir įspūdžių. Kai lėktuvas kilo į padangę, širdyje sukirbėjo jausmas, kad paliekame dar daug neatrastų šios įspūdingos šalies vietų, tačiau tie pojūčiai, kuriuos likimas lėmė patirti ir pajusti, mus lydės dar ilgai.