Italija
Traukiniu per 10 minučių nukeliavome iš Viaredžio į Pietrasantą. „Pietrasanta”, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „šventas akmuo”. Miestelis buvo įkurtas 1255 metais Lukos provincijos valdovo Guiscardo da Pietrasanta, davusiam miestui savo vardą. Virš miesto iškilusi viduramžių tvirtovė Roką di Sala, iš kurios atsiveria įspūdinga panorama. Per tris valandas spėjome pasivaikščioti po istorinį centrą, užsukti į dirbtuves ir pasigrožėti vietinių marmuro meistrų darbais. Praėję pro viduramžių vartus Portą Pisana, išėjome į pagrindinę miesto aikštę Piazza Duomo, kur sekmadieniais vyksta antikvariato turgus. Šioje jaukioje aikštėje telkiasi beveik visi pagrindiniai istoriniai miestelio pastatai: Šv Martino katedra (Cattedrale Di San Martino) su varpine, Šv. Augustino bažnyčia (Chiesa Di Sant’Agostino), kurioje rengiamos meninės ekspozicijos, bokštas su laikrodžiu (Torre Delle Ore), Laisvės kolona (Colonna Della Liberta), Leopoldo II paminklas ir XIV a. fontanas (Fonte Del Marzocco).
Katedros, pastatytos XIII—XIV a., fasadas padengtas baltu marmuru ir stipriai kontrastuoja su 36 metrų XV-XVI a. varpine, sudėta iš tamsiai raudonų grubių akmens blokų. Tai labai netikėta miestelyje, kur tiek marmuro! Tik apatinė varpinės dalis padengta rausvu marmuru, bet taip ir nebaigta.
Aikštės formavimą užbaigia XVI a. rūmai – Pretorio (Palaz-zo Pretorio), Panici (Palazzo Panichi) ir Moroni (Palazzo Moroni). Moroni rūmuose yra nedidelis archeologijos muziejus. Buvusio vienuolyno pastate įsikūrė Boceti muziejus (Museo dei Bozzetti), kur eksponuojami realaus dydžio gipso modeliai, pagal kuriuos Versilijos marmuro dirbtuvėse daromos skulptūros.
Į Pietrasantą, kurį dar vadina „mažaisiais Atėnais”, suvažiuoja skulptoriai iš viso pasaulio, kad išmoktų unikalios marmuro ir metalų apdirbimo technikos. Tarp šių laikų talentingų skulptorių galima paminėti lenką Igorį Mitoraj ir Kolumbijos meistrą Fernandą Botero, kurių padovanotos skulptūros puošia miesto aikštes. Pernelyg puošnios, tarsi miegančios, Fernando Botero sukurtos figūros labai tinka ramiai ir lėtai miestelio gyvenimo tėkmei.
Pietrasantoj taip pat gimė vienintelis tokio pobūdžio projektas „Iškalant operą”, sujungiantis Pučinio festivalį Torre del Lago ir „mažųjų Atėnų” skulptorius, dirbančius Pietrasantoj. Šio projekto ribose pasaulinio lygio skulptoriai sukuria kostiumus ir dekoracijas Pučinio festivalio operoms. Pavyzdžiui, Igor Mitoraj sukūrė dekoracijas operoms „Manon Lescaut” 2002 metais ir „Toska” 2006 metais.
Pažintis su miestu būtų nepilna, jei neapsilankytume marmuro dirbtuvėse-studijose. Paprastai kiekviena iš jų specializuojasi: vieni kuria pasaulyje įžymių skulptūrų kopijas, kiti vykdo šiuolaikinius užsakymus. Dažnai patalpos, kur rodomi pavyzdžiai, primena perpildytas muziejų sales, kur šiuolaikiniai meno kūriniai stovi kartu su klasikos kopijomis. Mikelandželas kūrė savo „Dovydą” ketverius metus, šiandien kopijos gaminamos per keletą savaičių ar mėnesių, priklausomai nuo dydžio. Šiuolaikiniai pneumatiniai kaltai ir šlifavimo mašinos ne tik pagreitino apdirbimo procesą, bet ir leidžia apdirbti marmurą itin kruopščiai. Nepaisant aukšto meistriškumo, naujų technologijų ir šiuolaikiškų instrumentų, marmuro meistrų gyvenimas lieka toks pat sunkus, kaip ir Mikelandželo laikais. Dirbdami su marmuru meistrai nuolat skendi dulkėse, o pats darbas reikalauja didelės fizinės jėgos. Vienoje iš dirbtuvių mums padovanojo gabalėlį apdirbto marmuro. Kiekvieną kartą paliesdama jį tarsi jaučiu šio kilnaus akmens šilumą ir prisimenu palinkusią virš jo pusiau matomą per marmuro dulkes meistro figūrą.