1.3.3.      Turizmo sektoriaus plėtros aspektai

Turizmo plėtrą galima suvokti per istorinę prizmę – kaip turizmas evoliucionavo laike. Taip pat turizmo plėtrą galima suprasti pagal kelionės tikslo vietą (vietos, regiono, valstybės). Turizmo plėtra pasireiškia tuo, kad yra plėtojama vietos infrastruktūra ir plečiama paslaugų pasiūla, kad būtų patraukta daugiau turistų ir būtų tenkinami jų poreikiai. Ši plėtra reikalauja strateginio politinio ir ekonominio planavimo ir sprendimų priėmimo, tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje (Lomine, 2007).

Mokslinėje literatūroje sutinkama įvairių turizmo plėtros teorijų (Cooper, 2005):

  • Anglų klasikinė vystymosi teorija: turizmo plėtra siejama su vienu aspektu -nekilnojamojo turto rinkos plėtra.
  • Markso vystymosi teorija: turizmas gali veikti kaip ekonominių, socialinių ir politinių procesų katalizatorius.
  • Rostow ekonominės plėtros teorija: transporto ir infrastruktūros vystymas, kapitalo įdėjiniai – turizmo plėtros pamatas.
  • „Užburto rato“ vystymosi teorija – turizmas inicijuoja papildomą paklausą ir stimulą investicijoms.
  • Subalansuotos ir nesubalansuotos plėtros požiūris – svarbus turizmo vaidmuo kaip dalies subalansuoto augimo arba vieno iš sektorių – lyderių nesubalansuoto augimo atveju.
  • Priklausomybės teorija: pasireiškia priklausomybe nuo užsienio tiekėjų.

Turizmo pelningumas tapo pagrindiniu turizmo plėtros aspektu: finansinis pelningumas (turizmo įmonių grynasis pinigų srautas ir likutinis pelnas), ekonominis pelningumas (turizmo įmonės yra ekonomikos dalis, priklausoma ir veikianti ekonominį vystymąsi – viešasis sektorius gauna naudą iš mokesčių ir rinkliavų, tai įgalina gerinti infrastruktūrą, bioapsaugą, skatinti turizmą – tai visa monetarinė nauda/nuostoliai viešajam sektoriui, susiję su turizmo produkcija ir vartojimu, socialinis ir aplinkos pelningumas (ekosistemos, kultūra, gyvenimo būdas, jų pokyčiai, kadangi turizmas sąlygoja užterštumą, žmonių sangrūdas, bioįvairovės praradimus) (Tribe, 2007).

Dar XX a. 6 deš. turizmas buvo pripažįstamas kaip teigiamas instrumentas šalies ir tarptautinei plėtrai. Jo potencialas glūdėjo indėlyje į ekonominį augimą, išmatuojamu sukurtų pajamų ir užimtumo dydžiais bei multiplikatoriaus efektu. Tačiau taip pat buvo pastebėtos ir neigiamos aplinkos ir sociokultūrinės turizmo pasekmės. Buvo formuluojami centro-periferijos priklausomybės modeliai. XX a. 9 deš. atsirado kitokie požiūriai į turizmą: “gamtosauginis”, “minkštas”, “atsakingas”, “alternatyvus” turizmas (Telfer, 2007).

Plėtojant turizmą, svarbus šalies vyriausybės vaidmuo formuojant turizmo politiką. Vyriausybės vaidmens pasireiškimo turizme būdai (Holloway, 2006):

  • Turizmo planavimas ir veikimo palengvinimas, įskaitant aprūpinimą finansiniais ir kitais ištekliais.
  • Turizmo sektoriaus komponentų priežiūra ir kontrolė.
  • Tiesioginė turizmo sektoriaus komponentų nuosavybė ir valdymas.
  • Parama turizmui finansinių krizių metu.

Galimi vyriausybių veiksmai, formuojant turizmo politiką (Page, 2007):

  • Vietinio turizmo finansavimas, per partnerystę su stambiomis turizmo organizacijomis.
  • Vietinių turizmo iniciatyvų skatinimas.
  • Turėjimas ir valdymas lankytinų objektų.
  • Planavimas, strategijų formavimas.
  • Turizmo marketingo skatinimas per įvairias kampanijas, sponsoriavimą, palaikančius renginius.

Turizmo klestėjimui idealios sąlygos yra politinis stabilumas, saugumas, gerai apibrėžta ir funkcionuojanti teisinė sistema, viešosios gėrybės, teikiamos valstybės – infrastruktūra, aplinka, informacijos teikimas. Be to, vyriausybės yra pagrindinės organizacijos, kurios dalyvauja derybose dėl imigracijos, vizų režimo, lėktuvų maršrutų.

Svarbiausias dalykas, kuriuo disponuoja vyriausybės yra valdžia ir įtaka paveikti sprendimus ir pokyčius. Nuo jų sprendimo neretai priklauso turizmo suvaržymas ar plėtojimas. Turizmo politikai labiausiai kenkia korupcija ir nepotizmas. (Page, 2007).

Apibendrinant, turizmas nuolat keičiasi, evoliucionuoja, transformuojasi, specializuojasi, atranda naujų nišų turizmo pramonės, verslo, vartotojų įtakoje. Populiariausia turizmo forma išlieka saulės-jūros-smėlio kelionės derinys. Taip pat yra paklausa kultūriniam, nuotykių, paveldo, ilgai trunkančių žygių turizmui, ekoturizmui. Tai rodo, kad turizmas tapo labiau patyrus, įžvalgus, orientuotas į kokybę. Turistai taip pat lankstesni, jautresni aplinkai, linkę į nuotykius, ieškantys prasmingų patirčių (Edgell, 2006). Iš turizmo siekiama didesnių pajamų, užsienio valiutos, užimtumo ir ekonominės diversifikacijos. Tam jis turi būti valdomas ir planuojamas, t.y. formuojama turizmo politika. Politikos vaidmuo turizme pasireiškia gairių ir tikslų turizmui formulavimu bei strategijų jiems pasiekti suradimu, infrastruktūros, reikalingos turizmo paklausai užtikrinti, suteikimu, apsaugančių mokesčių įvedimu, kokybės standartų palaikymu, rezidentų socialinių pažiūrų ir šalies įvaizdžio formavimu, įvairių skatinančių priemonių verslo sektoriui skyrimu ir t.t.