Investicinė politika – viena svarbiausių valstybės ekonominės politikos dalių. Ši politika gali būti formuojama ir įgyvendinama regiono (ES), atskiros valstybės (Lietuvos) ir atskirų sektorių (turizmo) lygmeniu, taikant įvairias teisines, administracines, organizacines, tarptautinių ryšių, ekonomines (finansines) priemones. Viena iš darbe išskiriamų investicinės politikos priemonių – ES struktūriniai fondai, kurių lėšos įsisavinamos įvairiuose ūkio sektoriuose (turizmo sektorius – vienas iš jų, kuriam skiriamas ženklus dėmesys). Siekiant apibrėžti ir vėliau vertinti bei analizuoti investicinę politiką ir ES struktūrinių fondų panaudojimą turizmo sektoriuje, svarbu išnagrinėti ne tik investicinės politikos, ES struktūrinių fondų, bet ir turizmo sektoriaus koncepciją.
1.1. Investicinės politikos samprata ir įgyvendinimo priemonės skatinant turizmo sektoriaus plėtrą
Investicinė politika yra viena svarbiausių ekonominės politikos sudedamųjų dalių. Valstybės investicijų politika – kompleksas teisinių, ekonominių ir administracinių priemonių, kuriomis siekiama investicinio proceso skatinimo, investicijų efektyvumo ir apsaugos didinimo. Investicinė politika įgyvendinama daugelyje sektorių, turizmo sektorius – ne išimtis. Šiam sektoriui, jo plėtros skatinimui skiriamas ypatingas dėmesys, įgyvendinant įvairias priemones.
1.1.1. Investicinės politikos samprata ir tikslai
Investicijos – kapitalo įdėjimas į kokią nors ekonominę veiklą, siekiant gauti pageidaujamą socialinį efektą (gauti pelną, sukurti darbo vietas, spręsti socialines problemas ir kt.) arba išlaidos turtui, kuris bus panaudotas gauti, arba išlaidos finansuoti veiksmus, kurie ilgu laikotarpiu turėtų užtikrinti numatytų tikslų įgyvendinimą. Svarbiausias investicijas skatinantis motyvas – būsimas investuoto kapitalo pelnas (grąža). Investicijų tikslas – būsimos pajamos, kuo didesnis pelnas kuo trumpesniu laiko periodu. Investicijos turi labai didelę reikšmę ekonomikos (taip pat ir turizmo) plėtrai ir kad ji efektyviau funkcionuotų. Investicijos, jų apimtis ir panaudojimo efektyvumas yra vienas svarbiausių ekonominės plėtros veiksnių. Investicijos neatsiejamos nuo rizikos sąvokos. Rizika gali kilti dėl daugelio veiksnių: technologinių, institucinių, aplinkosauginių, ekonominių ir kt.
Turizmo sektoriui aktualiausi ekonominės aplinkos pokyčiai – infliacija, tarptautinė ir politinė rizika, rizika dėl besikeičiančių mokesčių įstatymų, socialinė rizika, ekologinė rizika (Valentinavičius, 2006; Bartaškienė, 2007, LR Investicijų įstatymas, 2004; Bartkus, 2008).
Investicijų politika – valstybės mastu formuojama ir įgyvendinama, vyriausybės taikomų priemonių visuma, skatinanti arba varžanti užsienio investicijų atėjimą į valstybės ekonomiką. Pagrindinis investicinės politikos įgyvendinimo tikslas – gerinti investicinę aplinką, kurti efektyvią tiesioginių vidaus bei užsienio investicijų skatinimo sistemą, siekiant ilgalaikės šalies ūkio plėtros, ekonomikos augimo ir visuomenės gerovės didinimo.
Investicijų politika gali būti nukreipta įvairiomis kryptimis:
- Regionams vystyti.
- Naujoms darbo vietoms kurti.
- Konkurencingos aplinkos kūrimui.
- Naujų technologijų kūrimui ir diegimui.
- Ekologiškai palankių sričių rėmimui.
Vyriausybė gali padėti sukurti reikalingas sąlygas investicijoms, pašalinti trukdžius. Investicinė politika gali būti formuojama ir įgyvendinama tiek visos ekonomikos, tiek atskirų sektorių mastu. Vienas iš išskirtų sektorių įgyvendinant investicijų politiką – turizmo sektorius. Vyriausybės iniciatyva gali būti sukuriamos specialios kredito paslaugos ar įkuriamos specialios turizmo plėtros agentūros. Loginis to pagrindas – vyriausybės dažniausiai gali skolintis su mažesne palūkanų norma nei privatus sektorius (Theobald, 2005). Vyriausybės prisideda prie turizmo augimo finansuodamos įvairius turizmo projektus. Šie projektai neretai būna rizikingi ir jų efektyvumą gali užtikrinti tik bendradarbiavimas ir didelės piniginės injekcijos (Holloway, 2006).
Esminis vyriausybės intervencijos vaidmuo kaip katalizatoriaus suteikiant investuotojams patikimumo. Taip pat siūloma sumažinti kapitalo kaštus, teikiant kapitalo dotacijas, „minkštas“ paskolas, nuosavybės teises, infrastruktūrą, žemę su nuolaida, tarifų nuolaidas statybinėms medžiagoms – tai sustiprina vertę investuotojams.
Vyriausybės gali siūlyti įvairias investavimo paskatas (Holloway, 2006; Cornelissen, 2005; Cooper, 2005):
- Kapitalo kaštų mažinimas (dotacijos, subsidijos, lengvatinės paskolos, atleidimas nuo palūkanų mokėjimo, paskolos grąžinimo atidėjimas, infrastruktūros, žemės parūpinimas, tarifų lengvatos statybos medžiagoms ir pan.).
- Veiklos kaštų mažinimas – tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčių sumažinimai, subsidijos darbuotojams ir jų mokymui, subsidijuojamos energijos išlaidos, nusidėvėjimo traktavimas, negrąžintina parama, mokestinės atostogos.
- Investavimo saugumas (garantijos prieš nacionalizavimą, laisvas priėjimas prie užsienio valiutos, investuoto kapitalo, pelno, dividendų, palūkanų repatriacija, paskolų garantijos, techninis asistavimas, marketingas ir reklama, administracinių trikdžių mažinimas, planavimo proceso paprastinimas, pasienio formalumų lengvinimas, liberalios transporto politikos inicijavimas ir t.t.). Tikslas – laimėti investuotojų pasitikėjimą.
Investicinė politika vertinama pagal rezultatus – investicijų grąžą, įvertinant investuotą pradinę sumą, galutinį (pelno) rezultatą ir visa tai, norint įvertinti laiko veiksnį, dera diskontuoti pagrįsta diskonto norma. Jei investicijos ne vienerių metų, gali būti matuojama vidutinė grąža aritmetinio ar geometrinio vidurkio pagalba – grąža padalinama iš laikotarpių skaičiaus arba atskirų laikotarpių grąžos sudauginamos ir pakeliamos 1/laikotarpių skaičius laipsniu, o galiausiai iš gauto dydžio atimamas vienetas (Valentinavičius, 2006). Investicinį patrauklumą turizmo sektoriuje nusako tokie rodikliai kaip turizmo apimtis, tenkanti bendram eksportui, pardavimams, rinkos dalis, augimo tempai, sukuriama pridėtinė vertė.
Apibendrinant, investicinės politikos tikslas – pagerinti gyvenimo kokybę, spręsti ekonomines, ekologines, socialines problemas. Valstybės vaidmuo šiame procese labai svarbus, kadangi valstybė vienavertus yra stambiausia investuotoja, o kitavertus – investicinio proceso reguliuotoja ir skatintoja (Bartaškienė, 2007). Investicinės politikos formavimas – sudėtingas kūrybinis procesas, reikalaujantis aukštos kvalifikacijos, įžvalgumo, remiasi konjunktūros prognozavimu, atsižvelgimu į išorės sąlygų pakitimus ir naujas plėtros galimybes. Ji turi būti nuolat peržiūrima ir koreguojama. Norint įvertinti jos efektyvumą, reikia įvertinti gaunamą investicijų grąžą, lyginant su investicijų dydžiu, atsižvelgiant į rizikos lygį, laiko veiksnį.