1.1.1.      Investicinės politikos įgyvendinimo priemonės turizmo sektoriuje

Valstybės investicijų politika įgyvendinama taikant kompleksą teisinių, ekonominių ir administracinių priemonių, kuriomis siekiama investicinio proceso skatinimo, investicijų efektyvumo ir apsaugos didinimo. Lietuvoje investicinė politika formuojama vadovaujantis LR Vyriausybės veiklos programa, valstybės remiamomis programomis, Valstybės investicijų bei Valstybės skolinimosi programomis, atsižvelgiant į LR ūkio ir ekonominės-socialinės raidos prognozes (LR Investicijų įstatymas, 1999).

Ji skirta sudaryti palankias sąlygas privačioms investicijoms bei užtikrinti efektyvų valstybės lėšų, skirtų investicijoms, panaudojimą siekiant valstybės ekonominės ir socialinės plėtros. Investicijų politiką įgyvendina LR Vyriausybė (Ūkio ministerija, Lietuvos ekonominės plėtros agentūra prie Ūkio ministerijos).

Turizmo sektoriaus plėtra bei investicijos formuojamos vadovaujantis aukščiau paminėtais dokumentais, Nacionaline turizmo plėtros programa, Regionų turizmo plėtros strategijomis, Savivaldybių turizmo plėtros programomis, taip pat turizmo sektorius išskirtas Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikėje strategijoje – specifinėje (sektorinėje) Turizmo plėtotės strategijoje. Už turizmo sektoriaus plėtrą, įgyvendinant investicinę politiką, atsakingas Turizmo plėtros departamentas Lietuvos ekonominės plėtros agentūroje bei Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos.

Investicinės politikos prioritetiniame turizmo sektoriuje įgyvendinimu siekiama formuoti Lietuvą kaip konkurencingą turizmo požiūriu regioną, pašalinant nepalankius turizmo plėtrai veiksnius, maksimaliai panaudojant turizmo potencialą, racionaliai ir efektyviai įsisavinant ES struktūrinių fondų lėšas. Visa tai orientuojama į didesnių pajamų, užimtumo, užsienio valiutos atsargų, teigiamo socialinio, kultūrinio ir aplinkosauginio poveikio iš turizmo sektoriaus generavimą.

Investicinės politikos priemonės turizmo sektoriuje (Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija: Turizmo plėtotės strategija, 2002; Nacionalinė turizmo plėtros 2003-2006 metų programa, 2003; Nacionalinė turizmo plėtros 2007-2013 metų programa, 2007):

  • Teisinė bazė, reglamentuojanti turizmo sektoriaus veiklą: LR Turizmo įstatymas, Nacionalinė turizmo plėtotės programa, Saugomų teritorijų įstatymas, žemės skyrimo, kelionių apmokestinimo, pasienio kontrolės punktų ir vizų išdavimo taisyklės, Lietuvos kurortų plėtros įgyvendinimo priemonės, Lietuvos turizmo informacijos centrų steigimo programa, Kurorto statuso suteikimo gyvenamosioms vietovėms reikalavimų aprašas, kurortinės teritorijos statuso suteikimo gyvenamosioms vietovėms reikalavimų aprašas ir kurorto ar kurortinės teritorijos statuso suteikimo gyvenamosioms vietovėms ir panaikinimo taisyklės, Turizmo ir rekreacijos schemų ir planų (projektų) rengimo taisyklės ir kiti įstatymai bei normatyviniai dokumentai.  Lietuvos teisės akai, reglamentuojantys turizmo sektorių, yra suderinti su ES teisės aktais. Tai garantuoja vienodas paslaugų teikimo sąlygas, suvienodina konkurencijos sąlygas bei garantuoja vienodą turistų teisių apsaugą ES vidaus rinkoje.

1 paveiksle pateikiama turizmo teisinės bazės Lietuvoje schema

1 pav. Turizmo teisinės bazės schema Lietuvoje *

1pav

*Sudaryta autorės, remiantis LR Ūkio ministerijos, Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos  pateiktais duomenimis

  • Organizacinė struktūra: turizmo sektorius glaudžiai susijęs su daugeliu ūkio sričių (transporto, ryšių, apgyvendinimo bei maitinimo paslaugų ir pan.), jį veikia tarptautiniai santykiai, valstybės atvirumas. Dėl to, nors Lietuvos turizmo organizacinė struktūra jau susiformavusi, ją reikalinga ir toliau tobulinti.

2 paveiksle pateikiama Turizmo organizacinė struktūra valdymo požiūriu

2 pav. Turizmo organizacinė struktūra valdymo požiūriu *

2pav

*Sudaryta autorės, remiantis LR Turizmo įstatymu

Turizmo sektorius – savitas ekonomikos sektorius, kadangi glaudžiai susijęs su transporto, ryšių, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų sektoriais, kurių kiekvieno atskirai bei jų tarpusavio ryšio yra svarbus turizmo plėtrai.

  • Užsienio politikos priemonės: jos glaudžiai siejasi su kitomis investicinės politikos priemonėmis ir yra nukreiptos į tarptautinio bendradarbiavimo gerinimą ir skatinimą – tai įvairios tarpvalstybinės ir tarpžinybinės tarptautinio bendradarbiavimo sutartys turizmo srityje, kuriomis apibrėžiami palankūs valstybių ryšiai plėtojant tarptautinį turizmą, sudaromos prielaidos iškylančių problemų sprendimui bei tolimesniam tiesioginiam bendradarbiavimui, ypač su valstybėmis, kurios yra prioritetinės bei potencialios turizmo rinkos.

Taip pat svarbus Lietuvos Respublikos ir įvairių jos institucijų dalyvavimas tarptautinių organizacijų veikloje: Pasaulio turizmo organizacijos darbe (angl. World Travel Organisation), Pasaulio kelionių ir turizmo taryboje (angl. World Travel and Tourism Council), Europos kelionių komisijoje (angl. European Travel Commission), Baltijos jūros šalių komisijoje (angl. Baltic Sea Tourism Commission) ir kt., dalyvavimas tarptautiniuose turizmo plėtotės projektuose, tarptautinėse ir regioninėse turizmo mugėse.

  • Ekonominės (finansinės) priemonės: galimos dviejų tipų: pastovios (kasmetinės) ir momentinės (vienkartinės):
    • Valstybės investicijos – siekiant sustiprinti turizmo konkurencingumą, gerinti turizmo paslaugų infrastruktūros paslaugas bei kurti laisvalaikio ir pramogų paslaugas, pritraukti daugiau užsienio turistų dėmesio, reikalingos materialios ir nematerialios investicijos ne tik į turizmo sektorių, jo paslaugų kokybės bei įvairovės didinimą, bet ir į susijusių sektorių pajėgumų plėtrą (transporto infrastruktūros gerinimą, apgyvendinimo bei maitinimo įstaigų plėtrą, informacinių technologijų ir telekomunikacijų sklaidą, turizmo informacinės sistemos kūrimą, patrauklaus turizmo šalies įvaizdžio formavimo ir reklamos, turizmo sektoriaus darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo sritis.
    • Užsienio investicijos – šioje grupėje išskirtinos ES struktūrinių fondų lėšos bei jų panaudojimo efektyvumas. Europos Sąjunga turizmą pasirinko vienu prioritetinių sektorių. Ji turi daugybę iniciatyvų, skirtų turizmo plėtrai: struktūriniai fondai, tvarios plėtros programa, tyrimai ir plėtra, informacinė visuomenė, mokymų ir verslumo politika. Šios iniciatyvos pristatomos investicijų forma per Europos Regioninės Plėtros Banką. Jomis siekiama sukurti daugiau darbo vietų, teigiamą investicinį klimatą (Cooper, 2005; Jennings, 2001). Europos Komisija laiko turizmą regioninės ekonominės plėtros instrumentu. Kadangi turizmo sektorius toliau tebeauga visame pasaulyje, nepasiturintys regionai neretai turi lyginamąjį pranašumą gamtinių turizmo išteklių, turizmas pritraukia užsienio lėšas ir dėl multiplikatoriaus efekto turi reikšmingą perteklinę naudą bei per gana trumpą laikotarpį sukuria darbo vietas. Siekdama pagerinti ekonominę konvergenciją – sumažinti didžiausius šalių ekonominius skirtumus i užtikrinti geresnį išteklių pasiskirstymą, Europos Sąjunga įsteigė struktūrinius fondus. Struktūriniai fondai formuojami laikotarpiams, nustatant specifinius tikslus. Pavyzdžiui, 2000-2006 m. buvo tikslas regionų, kuriuose BVP yra mažesnis nei 75% ES vidurkio plėtra ir struktūriniai pokyčiai. Tai lietė regionus, kuriuose jau suformuotas turizmo sektorius. Antrasis tikslas – ekonominė ir socialinė turinčių struktūrinių sunkumų regionų transformacija.

Lietė regionus, kuriose turizmas prisidėjo prie nuosmukį išgyvenančių sričių prikėlimo. Pažymėtina, kad turizmo programos yra esminės regionų takoskyros mažinimui (Heijman, 2001). Analizuojant Lietuvos ir užsienio valstybių patirtį, anot užsienio tyrėjų, Lietuvoje auga išvykstamasis ir atvykstamasis turizmas. Žmonės juda iš kaimų dirbti į miestus ir tai labai prisideda prie regioninių skirtumų mažinimo. Lietuvoje turizmo sektorius laikomas nepakankamai išvystytu ir antraeilės svarbos (priešingai nei Europos Sąjungoje). Nėra vienos struktūros, naudingos visai ekonomikai. Kaimo turizmas sparčiausiai auga, sukuria daugiau nei trečdalį visų sektoriaus pajamų, taip pat tarptautinius turistus ypač traukia Vilnius, kuris 2009 m. paskelbtas UNESCO Kultūros sostine. Lietuvai, formuojant turizmo valstybės įvaizdį daug įtakos turi ES investicijos (struktūriniai fondai) (Turner, 2007).

Apibendrinant, turizmo sektorius – prioritetinis valstybės sektorius. Svarbu valstybės iniciatyva užtikrinti racionalų rekreacijos ir turizmo plėtotės planavimą, išteklių naudojimą ir socialinį bei ekonominį efektą, kuris priklauso nuo palankios, išsamios ir kontrolės mechanizmus turinčios teisinės bazės, subalansuotos visų lygių organizacinės struktūros, ekonominių išteklių, kurie paskatintų tolesnę pozityvią turizmo plėtotės raidą, bei aktyvių ir tikslinių užsienio politikos priemonių. Prie to labai prisideda ir ES politika (struktūriniai fondai).