Turizmo sektoriaus analizei taikomi metodai ir jų klasifikacija

Kaip minėta ankstesniuose poskyriuose, turizmas yra reikšmingas ekonomikai sektorius. Dėl šios priežasties turi būti atlikta jo analizė, remiantis pagrįstais ir kiek įmanoma visapusiškesniais metodais.

Pajamos iš turizmo gali būti tiesioginės (tarptautinio turizmo vartojimo išlaidos, visi mokėjimai už prekes ir paslaugas: maitinimas, apsipirkimas, mokesčiai, pramogas, organizavimas, transportas, apgyvendinimas ir kt.) ir netiesioginės, atsirandančios dėl to, kad tiesioginės pajamos iš turizmo toliau dalyvauja cirkuliacijoje ir generuoja papildomas pajamas ekonomikai. Jį padidina papildomas poveikis, gaunamas atlyginimų darbuotojams ir tiekėjams, kurie virsta išlaidomis, forma. Taigi turimi trys poveikiai, kuriuos reikia išmatuoti, įvertinant turizmo sektorių – tiesioginis (pirminis), netiesioginis ir papildomas. Dera nepamiršti, kad dalis pajamų “nuteka” iš ekonomikos importo, santaupų, mokesčių ir kt. formomis. Tai mažina pajamas iš turizmo (Richardson, 2004; Weaver, 2006)

Sudėtinga analizuoti turizmo sektorių, išmatuoti turizmo poveikį, kadangi sudėtinga atskirti turistų ir kitų individų išlaidas restoranuose, parduotuvėse ir kt., gauti tinkamus statistinius tyrimų duomenis.

Siūlomi šie turizmo sektoriaus analizės metodai (Richardson, 2004; Weaver, 2006; Holloway, 2006; Cooper, 2005; Tyrrell, 2006; Armstrong ir kt., 2003):

  • Turizmo satelito sąskaitos (Bandomosios turizmo sąskaitos, TSA) – vienas autoritetingiausių ekonominio poveikio matavimo būdų. Jos leidžia palyginti skirtingų valstybių turizmo sektorius, apibūdina gamybą, vartojimą, investicijas, BVP, kaip turizmo paklausos rezultatą, matuoja vietos turizmo pasiūlą, užimtumą, remiantis nacionalinių sąskaitų duomenimis. TSA bando apimti visas netiesiogines išlaidas ir jų indėlį į BVP, užimtumą ir kapitalo investicijas. Tačiau šių sąskaitų sudarymo procesas ilgas, darbui imlus ir brangiai kainuojantis, jų taikymas problematiškas – visos turizmo išlaidas vertinamos kaip naudingos, ignoruojant tvarumą. Be to, neatsižvelgiama, kad skirtingos valstybės išsiskiria savo unikalumu ir joms dažniausia netinka taikyti tuos pačius vertinimo principus. Turizmo satelito sąskaitos buvo suformuotos, siekiant įvertinti ekonominį turizmo reikšmingumą (BVP, užimtumui ir kt.), tačiau jos nėra poveikio modeliai – reikalinga detalesnė turizmo sektoriaus analizė.
  • Sąnaudų – produkcijos (išeigos) modelis. Jis pateikia bendrąją pusiausvyrą. Jos esmė: sudaroma lentelė-matrica, panaši į nacionalinių sąskaitų ataskaitą, ekonomikos sektoriai išdėstomi pastulpeliui  (kaip pirkėjai), o kiekvienoje eilutėje parodoma pardavėjo išeiga kitiems sektoriams. Yra trys pagrindiniai kvadrantai: pardavimų ir pirkimų tarp įvairių sektorių detalizavimas, kiekvieno sektoriaus patiriamos pirminės sąnaudos (darbo užmokestis, pelnas, mokesčiai, importas), pardavimai, daromi kiekvieno sektoriaus patenkinti galutinę paklausą. Tai statinė analizė, neįvertinanti kainų ir išteklių pokyčių ir dėl to mažiau patikima. Tačiau šis modelis gali būti paremtas ir multiplikatorių skaičiavimu.
  • Multiplikatoriaus modelių koncepcija remiasi suvokimu, kad ūkio sektoriai ekonomikoje yra vieni su kitais susiję ir kad pardavimai vienai įmonei reiškia pirkimus iš kitų įmonių ekonomikos viduje. Visa tai didina arba mažina bendrą efektą. Multiplikatoriai stengiasi apimti visą turizmo poveikį ekonomikai. Multiplikatoriai gali būti įvairūs, priklausomai nuo ekonominių kintamųjų: pajamų, išeigos, užimtumo, pridėtinės vertės, vyriausybės pajamų, namų ūkių pajamų, mokėjimų balanso ir kt. Bendru atveju turizmo multiplikatorius yra ekonominio kintamojo (pajamų, užimtumo, vyriausybės pajamų ar kt.) pokyčio santykis su turistų išlaidų pokyčiu. Gaunama reikšmė dauginama iš turizmo išlaidų pokyčio ir gaunamas bendras ekonominio kintamojo pokytis.

Multiplikatorių galima apskaičiuoti, jei žinomi pajamų “nutekėjimų” iš ekonomikos dalis (mokesčių, santaupų, importo, repatriacijos ir kt.):

Multiplikatorių klasifikacija pagal sudėtingumą:

  • Paprastasis multiplikatorius – tiesioginių ir netiesioginių turizmo išlaidų efektų suma.
  • Santykiniai multiplikatoriai – išreiškiami kaip santykis su tiesioginiu turizmo poveikiu.

Multiplikatorių tipai pagal ekonominius kintamuosius:

  • Pajamų multiplikatorius – rodo pajamų, sukurtų vienam naujų pajamų litui pokytį, matuoja papildomas pajamas (darbo užmokesčio, nuomos, palūkanų ir pelno), sukuriamas ekonomikoje dėl padidėjusių turistų išlaidų. Tai gali būti nacionalinės (regioninės) ar disponuojamos pajamos, eliminavus pajamas iš importo, tačiau pridėjus šių pajamų antrinį ekonominį efektą, susidarantį dar kartą išleidžiant importo pajamas ekonomikoje.

Turizmo pajamų multiplikatorius padeda matuoti turizmo indėlį pajamoms. Jis pagrįstas tuo, kad pinigai, išleidžiami turistų, dar kartą leidžiami juos gaunančiųjų ir tai padidina bendrą poveikį.

  • Užimtumo multiplikatorius – atspindi bendrą įdarbintų žmonių kiekio pokytį kaip turizmo išlaidų rezultatą, kadangi jei turistai apsistoja tam tikroje vietoje, ten kuriamos darbo vietos, jų darbuotojai ir jų šeimos taip pat perka prekes ir paslaugas, jiems reikia švietimo ir sveikatos priežiūros, o tai skatina kurti darbo vietas šiuose sektoriuose, taip bendras rezultatas – daug daugiau darbo vietų. Skaičiuojamos darbo vietos, sukurtos turizmo sektoriuje bei turizmo darbo jėgos procentinė dalis visoje darbo jėgoje. Tai matmuo bendro užimtumo lygio, sukuriamo papildomo turizmo išlaidų vieneto arba bendro turizmo generuojamo užimtumo santykis su užimtumu – užimtumo pokyčio santykis su turistų išlaidų pokyčiu.
  • Mokėjimų balanso multiplikatorius – skaičiuojamas atsižvelgiant į tai, kad turistų mokėjimai savo šaliai atsispindi mokėjimų balanso debete (kaip importas) ir svečios šalies mokėjimų balanso kredite (kaip eksportas). Bendra gavimų vertė eliminavus bendrą mokėjimų vertę per metus rodo šalies mokėjimų balanso turizmo sąskaitos būklę. Jei sąskaita deficitinė, stengiamasi skatinti atvykstamąjį turizmą.
  • Investicijų multiplikatorius – multiplikatoriaus esmė yra tai, kad investicijų padidėjimas sukelia grandininę reakciją pasireiškiančią papildomų pajamų bei vartojimo išlaidų didėjimu. Šis multiplikatorius rodo, kiek vienetų uždaroje ekonomikoje padidėja turizmo pajamos, investicijoms padidėjus vienu vienetu – galimą turizmo plėtros laipsnį dėl investicijų pasikeitimo.
  • Produkcijos (išeigos) multiplikatorius – rodo išeigos pokytį kaip turizmo išlaidų rezultatą ekonomikoje.
  • Pardavimų (sandorių) multiplikatorius – matuoja papildomas verslo pajamas, sukurtas  ekonomikoje, kaip turizmo išlaidų padidėjimo rezultatą.

Aukščiau aprašyti multiplikatoriai, nors yra pagrįsti skirtingais ekonominiais kintamaisiais, tarpusavyje glaudžiai sąveikauja. Ši metodika padeda nustatyti poveikį turizmo tiekėjų sektoriams, pokyčių poveikį turizmo išlaidose, pokyčių poveikį, sukeltą naujovių rinkoje (viešbučių, pramogų plėtros) ir yra viena plačiausiai taikomų analizuojant turizmo sektorių.

  • Keinso multiplikatoriaus modeliai taip pat naudoja multiplikatorių analizę. Šie multiplikatoriai matuoja pajamas, sukurtas ekonomikoje papildomo turizmo išlaidų vieneto. Tai buvo pirmieji multiplikatoriai, bandę išmatuoti egzogeninio paklausos pokyčio ekonominį poveikį.

Supaprastinta multiplikatoriaus formulė:

1-s – santaupos.

im – importas.

Santaupos ir importas yra pinigų “nutekėjimai” iš ekonomikos. Pritaikant šią formulę ilgam laikotarpiui bei įvertinant viešąjį sektorių, gaunama:

i  – ribinis polinkis investuoti.

g – ribinis viešojo sektoriaus polinkis išlaidauti.

  • Specialūs modeliai (angl. ad hoc) Juose naudojama matricų algebra. Paprasčiausia forma tai galima išreikšti:

A – turistų išlaidos, eliminavus pirmo lygio “nutekėjimus” iš ekonomikos.

B – rezidentų polinkis vartoti vietos ekonomikoje.

C – rezidentų išlaidų dalis, atsispindi kaip pajamos vietos ekonomikoje.

Tai taip pat pernelyg supaprastintas modelis.

Sudėtingesnis modelis:

j – turistų kategorijos (nuo 1 iki N).

i – verslo tipas (nuo 1 iki n).

Qj – bendrų turizmo išlaidų dalis, išleista j-tojo turistų tipo.

Kij – išlaidų dalis, patiriama j-tojo turisto i-tajame versle.

Vi – tiesioginės ir netiesioginės i-tajame versle generuojamos pajamos iš vieno išlaidų vieneto.

Xi – rezidentų išlaidų dalis i-tajame versle.

Zi – Xi dalis analizuojamoje teritorijoje.

C – ribinis polinkis vartoti.

Šie modeliai įgalina plačiau įvertinti tiesioginį ir netiesioginį ekonominį poveikį, tačiau jais taip pat negalima visapusiškai remtis dėl gana didelio subjektyvumo laipsnio ir tik dalinės pusiausvyros įvertinimo.

  • Apskaičiuojamosios bendrosios pusiausvyros (angl. Computable general equilibrium, CGE) modeliai (ORANI, ORANI-F, MONASH ir kt.). Jie sudaromi iš daugybės  ryšiais susietų lygčių. Jie pateikia ekonomiką kaip prekių ir paslaugų srautų tarp sektorių sistemą. Matuoja tuos pačius kintamuosius kaip sąnaudų-produkcijos modeliai  ir kitus, įskaitant kainas, prekybos politiką, mokesčių formavimą, ekonominę plėtrą, aplinkos problemas. Jie įgalina kisti kainoms, mokesčiams, palūkanoms, valiutų kursams ir perskirstyti išteklius iš vieno sektoriaus į kitą, gali būti naudojami prognozavimui. Tai suteikia lankstumo, pateikia detalią ir informatyvią modeliavimo metodiką ekonominio turizmo poveikio vertinimui, tačiau CGE gana brangu įdiegti ir naudoti, jie reikalauja aukštos kompetencijos, vertinant rezultatus.
  • Kaštų-naudos analizė. Ši metodika skirta aplinkos, socialinių ir ekonominių reikšmių skaičiavimui – vertina turizmą iš visuomenės pusės ir galimybių kaštų finansuojant turizmą. Tai vienas labiausiai paplitusių metodų analizuojant turizmo plėtrą. Koncepcija glaudžiai siejasi su galimybės ir noro mokėti koncepcija. Nauda apibrėžiama kaip noras mokėti ir gali apimti produkcijos, išvengtų kaštų, našumo, sveikatos, socialinės ir aplinkos naudos vertę. Kaštai apima ribinius galimybių kaštus – kapitalo ir veiklos išlaidos, darbo sąnaudos, aplinkos ir socialiniai poveikiai. tai vienas labiausiai paplitusių metodų lyginant turizmo teikiamą naudą su patiriamais kaštais bei analizuojant turizmo plėtrą. Šio metodo trūkumai: kai kuriuos poveikius sunku išreikšti kiekiškai ir metodo taikymui labai svarbūs statistiniai duomenys, jų tikslumas ir tinkamumas, o tai ne visuomet pasiekiama turimų duomenų dėka.

Apibendrinant, turizmas generuoja pajamas per tiesiogines turistų išlaidas ir mokesčius bei netiesiogines pajamas per multiplikatoriaus efektą, konkurencinę diversifikaciją ir vietos ekonomikos integraciją. Turizmas kuria tiesiogines ir netiesiogines užimtumo galimybes ir yra priemonė regioninei plėtrai. Turizmas daro poveikį daugeliui ūkio sektoriui – didina pajamas, valiutos atsargas, užimtumą dėl to svarbu išanalizuoti poveikį, kad būtų galima sėkmingai vystyti šį sektorių, planuoti, pritraukti investicijas, taikyti reikiamas rinkodaros priemones. Labiausiai paplitę metodai yra bandomosios turizmo sąskaitos, kaštų-naudos analizė bei multiplikatoriaus modeliai. Šiuos metodus numatoma taikyti darbe analizuojant turizmo sektorių. Šių ir kitų metodų taikymui labai svarbūs statistiniai duomenys, jų tikslumas ir tinkamumas.