Veisiejų ežeryno trasos
Lazdijų rajone, ypač Veisrejų regioninio parko teritorijoje, yra ir daugiau vandens turizmui pritaikytų trasų vaizdingais upeliais ir ežerais. Aktyvaus poilsio mėgėjai gali tris dienas keliauti baidarėmis 30 km maršrutu nuo šiaurinio Snaigyno ežero kranto iki Veisiejų miestelio per Trikojo, Vepryno, Ilgio, Dumblelio, Raganiaus, Pastovio ir Ančios ežerus. Kai kurie vandens turistai ryžtasi baidarių žygiui Baltosios Ančios upe iki pat Nemuno ir dar toliau. Pasitarę su Veisiejų regioninio parko darbuotojais, turistai patys gali pasirinkti įvairaus ilgio vandens maršrutus, prasidedančius ir pasibaigiančius Veisiejuose.

Ančios ežero pusiasalyje išsidėstęs Veisiejų miestelis laikomas esperanto kalbos gimtine, nes čia 1886-1887 m. gyveno jos kūrėjas Liudvikas Zemenhofas. Visu šimtmečiu anksčiau, apie 1760-uosius, Lietuvos Brastos vaivada Masalskis miestelyje jau buvo pastatęs mūrinius dvaro rūmus
ir įkūręs parką. Plaukiant pro Veisiejus galima apsilankyti netoli nuo dvaro esančioje 1817 m. statytoje Šv. Jurgio bažnyčioje, skulptūrų parke, stabtelėjus prie Ančios ežero pasigrožėti beveik 2 m skersmens senuoju Veisiejų uosiu. Aplink miestelį yra kelios kaimo turizmo sodybos, galima išsinuomoti baidares.
Veisiejų regioniniame parke aptinkama beveik 150 paukščių rūšių, iš kurių net keturios dešimtys įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Čia galima išgirsti ir pamatyti beveik visas Lietuvoje gyvenančias genių ir meletų rūšis, suopius, kranklius ar kukučius. Pavasarį ir rudenį parko teritorijoje, ypač didesniuose Ančios, Šlavanto, Snaigyno ežeruose, galima stebėti praskrendančių paukščių būrius.
Baidarininkų antplūdis -grėsmė gamtai
Pasak turizmo specialisto Džiugo Vaičiūno, Lietuvoje greitai populiarėjantis vandens turizmas kelia rimtą grėsmę gamtai, ypač saugomose teritorijose. Pasaulyje vandens turizmas priskiriamas prie ekologinio turizmo, todėl ir mums reikėtų daugiau dėmesio skirti gamtai. Jei kilus vandens turizmo bumui per kelerius metus bus nutryptos gražiausios šalies vietos, netrukus tokia veikla atsigręš prieš patį ekologinį turizmą. Kadangi gamtos ištekliai yra riboti, toks nereguliuojamas poilsiautojų srautas, koks dabar pastebimas Lietuvoje, labai kenkia gamtai, o buvę vaizdingos ir mažai civilizacijos paliestos vietos greitai praranda žavesį. D. Vaičiūno teigimu, turime ne-
pakankamą vandens kiekį, kad galėtume patenkinti vis didėjančius vandens turistų poreikius įvairiose Lietuvos zonose. Beribis ir neatsakingas išteklių naudojimas bei neperspektyvus turizmo planavimas gali atnešti tik trumpalaikės naudos, taigi reikėtų rasti būdų apriboti turistų skaičių. Šiandien leidžiamas baidarininkų srautas teritorijose – iki 100 ekipažų per dieną, todėl upės ir upeliai jau tampa panašūs į vandens pramogų parkus. Dėl nuolatinio baidarių, valčių ir laivų sukeliamo bangavimo plaunami krantai, upės praranda natūralias užvartas, kuriose veisiasi žuvys, sukeliamas dumblas ir kenksmingos nuosėdos, o tai labai pavojinga mažų upelių gamtinėms sistemoms. Griaunama gamta, nyksta įvairios žuvų ir kitų vandens gyvūnų rūšys, nes baidarininkų sezonas prasideda jau gegužės pradžioje, kai neršia daugelis žuvų.
Pasaulyje gamta saugoma, o vandens turizmas itin ribojamas, tačiau Lietuvoje kol kas viskas vyksta atvirkščiai – vandens turizmas propaguojamas, o į gamtos išsaugojimą kreipiama mažai dėmesio. Reikėtų sudaryti sąlygas poilsiauti mažiau ir kokybiškiau, masinio turizmo nenuniokotose vietovėse. Be abejo, toks turistavimas kainuotų brangiau, ribojant baidarių srautus tektų ilgiau laukti savo eilės, tačiau patirtume didesnį malonumą ir nesukeltume pavojaus gamtai. Koks gi malonumas irstytis upeliais, kurių krantai „išpuošti” krūvomis plastmasinių butelių ir šiukšlių? Lietuvoje jau daug vandens telkinių priskirti rizikos zonoms, net prie rekreacijai netinkančių vandenų.