Baidarėmis Minijos upe

Maršruto   ilgis   -   apie   180   km,   trukmė -   7   dienos

Visą maršrutą upe galima praplaukti ir dalimis: Plungės-Ku-lalių kelio tiltas-Kartena (vienos dienos kelionė be nakvynės); Kartena-Gargždai (1 dienos), Gargždai-Minijos kaimas (2 die­nų su nakvyne).

Sausringos vasaros metu Minija ne visur įmanoma praplaukti, ties Dyburių kilpomis maža vandens, todėl baidares tiesiog reikė­tų pernešti per akmenis. Minijos žemupys vandens turizmui tin­kamas ir vidurvasaryje, jo srovė ramesnė, tačiau čia gausu kultū­ros paveldo objektų. Norint praplaukti visu maršrutu (jei vasara nelietinga), geriausia plaukti gegužės-birželio mėnesiais.

Dviejų-trijų dienų maršrutą su nakvyne galite pradėti nuo Raguviškių gyvenvietės tilto ir tęsti iki Minijos kaimo. J Raguviš-kius galima atvykti nuo Kartenos, Kretingos arba Jokūbavo (kaip kam patogiau). Čia patogu privažiuoti automobiliu.

Raguviškiai – gatvinis kaimas, už kurio driekiasi Žalgirio miš­kas. Raguviškiai XVII—XVIII a. priklausė Kartenos dvarui. Už 300 m nuo starto vietos įteka Kartenalės upelis, kurio vardas, manoma, davė vardą Kartenos miesteliui. Upelio slėnis, siekiant išsaugo­ti retas vabzdžių ir drugių rūšis, paskelbtas etmologiniu drausti­niu. Tolėliau, Minijos kilpoje, įsikūrę sodai, šalia jų – maudyklė, o prieš juos- Baublių gyvenvietė. Joje 1937 m. buvo rastas vertin­gas 1800 (XVII a. pab.) monetų lobis. Maždaug už kilometro bai­giasi Kretingos ir įplaukiama į Klaipėdos rajoną.

Pirmoji jo gyvenvietė – Pikteikiai. Nuo rajono ribos iki au­tostrados Klaipėda-Vilnius driekiasi Minijos senslėnio krašto­vaizdžio draustinis. Senslėnis apima Minijos upės vagą, kran­tus, šlaitus. Teritorijoje nemažai paupinių miškų, gojelių, medžių ir krūmų grupių, natūralių pievų, šaltinių, senvagių ir kitų smul­kių kraštovaizdžio formų. Svarbiausia senslėnio vertybė – gam­tos grožis ir formų įvairovė. Toliau upė rami, priaugusi vandens augmenijos. Stačiuose kranto šlaituose pilna urvinių kregždžių lizdų. Žemiau Utrių kaimo kairiajame krante dunkso akmuo su įspaudu, vietinių gyventojų vadinama „velnio pėda”. Beveik ša­lia jo yra dzotas – rusų tarybinės armijos gynybinis įtvirtinimas, pastatytas 1939 m. po Ribentropo Molotovo pakto pasirašymo, rengiantis karinei invazijai į Lietuvą.

Kairėje įteka Žvelsos upelis. Matyti Žvelsėnų kaimas. Čia, gra­žiame Minijos draustinyje, įsikūrusios etnografinės Gedimino Juozapaičio ir Antano Bučio kaimo turizmo sodybos. Dešinėje -Kvietinių kaimas, kairėje – Rūdaičių kaimas. Už 1,5 km į pietus -Gerduvėnų gyvenvietė. Šiose apylinkėse gyvenama nuo seno. III-IV a. kapinyne buvo rasta Romos imperijos monetų. Upė ma­žai vingiuota, teka tarp aukštų senslėnio krantų. Nors retokai, vis dar pasitaiko rėvų. Kairiajame Minijos krante stūkso legendomis

apipintas Dyklio kalnas, šalia – Gerduvėnų piliakalnis. Nuplaukus nuo autostrados Klaipėda-Vilnius apie 0,5 km, dešinėje Minijos upės pakrantėje, visu gražumu atsiveria Gargždų parkas. Kairia­jame krante matyti Kalniškės (Gargždų) piliakalnis, vadinamas Pi-lale. Upės krantuose rasti III-IV a. plokštiniai griautiniai kapai su akmenų vainikais. Netrukus įplaukiame į Gargždus – vaizdingą slėnį, kuriame vyksta miesto šventės. Šalia – miestelėnų pamėg­ti pliažiukai. Praplaukus tiltą, kairiajame krante – Macuičių pilia­kalnis. Iš kairės įteka Skinija. Gargždai baigiasi ties neveikiančio vandens malūno užtvanka, vadinama Pyla. Jos patvanka į aukš­tupį tęsiasi apie 5 km. Per užtvanką rekomenduojama dešiniuo­ju krantu pernešti baidares ar plaustą. Aštrių pojūčių mėgėjai ga­li bandyti praplaukti.

Gargždai - sena žemaičių gyvenvietė, pirmąkart paminėta 1253 m. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo dalybų akte. 1792 m. Gargždams suteiktos miesto tei­sės ir herbas. Apie 1534-1540 m. pastatyta pirmoji medinė katalikų bažnytėlė, 1648 m. senosios vietoj pastatyta kita, dar kita -1791 m. Gargždų dvarą XIX a. valdė garsus dvarininkas E. Renė (Ronne), kurio rūmuose buvo didelė bibliote­ka, veikė muziejus su senienų rinkiniais, vertinga porceliano dirbinių kolekcija. XIX a. antroje pusėje Gargžduose pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, veikė žydų sinagoga. Gargždų pirkliai prekiavo linais ir sėmenimis su Klaipėda ir Lie­poja. Spaudos draudimo laikotarpiu (1864-1904) per Gargždus j Lietuvą buvo vežama lietuviška literatūra. Antrojo pasaulinio karo metais miestelis ir bažny­čia sudegė. Nuo 1950 m. Gargždai – Klaipėdos rajono centras. 1960 m. pasta­čius statybinių medžiagų gamyklą, Gargždai ėmė labai sparčiai plėstis. 1989-1990 m. pastatyta postmodernistinio stiliaus mūrinė šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. Dabar Gargžduose gyvena apie 16 tūkst. gyventojų. Gargždų dvaras šaltiniuose minimas nuo XVI a. Dvaro parkas buvo vienas geriausiai sutvarkytų angliško stiliaus parkų Žemaitijoje. Iš buvusio dvaro sodybos šiandien liko tik keletas senų parko takų, parko medžių ir senosios arklidės Kvietinių gatvėje.

Už Dovilų, Minijai įtekėjus į Pajūrio žemumą, srovė sulėtėja, rėvų ir didesnių ak­menų jau reta. Baigiasi ir skaidrusis Minijos vanduo: gilaus ir ramaus upės žemu­pio dugnas nuklotas dumblu. Upėje baigiasi rėvos, tačiau priplaukiam didelį ak­menį jos vidury. Praplaukus akmenį, kairiajame krante – puiki vieta poilsiui. Toliau dešinėje Kalvių kaimas, vieškelio Kalviai-Pėžaičiai tiltas. Kairiajame krante prie u-pės prisišlieja Šernų miškas. Dešiniajame Minijos krante, apie 350 m priešais tiltą, yra poilsio aikštelė. Netoliese, Šernų kaime, ant upės kranto yra miško muziejus „Genys”. Už tilto, dešiniajame krante, vienas po kito įsikūrę kempingai, stovykla­vietės. Čia galima išsilaipinti. Dešinėje matyti Dituvos gyvenvietė. Priplaukiame kabantį tiltą. Šalia tilto įsikūrusi Stanislovo Budrecko kaimo turizmo sodyba.