Beje, sardai ne itin myli jūrą. Daugelį amžių Sardiniją užpuldinėjo piratai, kurie plėšė gyventojus ir pardavinėjo juos į nelaisvę. Žmonėms buvo saugu tik kalnuose, sunkiai pasiekiamose atkampiose vietose. Nuo seno sardai save laiko ne jūrininkais, o piemenimis. Statistika teigia, kad čia – didžiausias pasaulyje auginamų smulkių raguočių tankumas vienam kvadratiniam kilometrui.
Pagaliau atvykstame į vieną iš pagrindinių kelionės objektų – Argentiera, apleistas sidabro kasyklas. Čia sidabras buvo kasamas jau nuo Romos imperijos laikų. XIX a. buvo pastatyta sidabro rūdos perdirbimo gamykla, kuri veikė iki 1960 m. Šiame miestelyje gyveno apie du tūkstančius gyventojų, jie turėjo savo bažnyčią. Vėliau kasykla buvo uždaryta kaip neperspektyvi ir neatitinkanti saugos reikalavimų. Šiandien tai miręs miestas-vaiduoklis, kuriame gyvena vos keli žmonės. Mūsų užduotis patekti ir nusileisti į šachtas.
Bastūnai – tai žmonės, nuolat keliaujantys po apleistas vietoves. Bastūnai žavijimą iš kasdienės erdvės į nekasdienę, neįprastą, apleistą.
Galbūt taip pat esame bastūnai, tačiau mums artimesnės keliautojo-žaidėjo idėjos. Šiuo atveju tai tarsi „lobio ieškojimas” arba goecaching (angį. „geo” – geografija., „cach” – slėptuvė). Mums tai savotiška pramoga ieškant senų šachtų.
Pagaliau pavyksta, aptinkame pirmąjį įėjimą į požemius. Dviese pralendame pro kažkada užmūrytą angą, o trečias su gelbėjimo įranga kaip saugas lieka lauke. Netrukus tenka nusivilti. Nusileidimo šulinys užlietas vandeniu. Tenka įėjimo į požemius ieškoti kitur. Sutinkame tikrą sardą, piemenį, parginantį avis. Nors jis nesenas, bet su ilga barzda, primena rusų sentikį, apsivilkusį šimtasiūlę. Angliškai nekalba, tačiau sužinome, kad visos šachtos dėl saugumo užlietos vandeniu arba susprogdintos. Piemuo parodo seną romėnų laikų šachtą, Galleria Calabronis pavadinimu. Tai žemas tunelis, po truputį besileidžiantis žemyn. Susilenkę ropojame gylyn, tačiau žibinto šviesos ima spindėti vandenyje. Pradžioje vos apsemdamas tik padus, o vėliau ir batus.
Kitą įėjimą atrandame Šv. Mikalojaus įlankoje, uolose prie pat jūros. Buvome skaitę, kad kasyklų požemiai nusidriekia po Viduržemio jūra, todėl nekantraudami įlendame į urvą. Deja, tenka vėl nusivilti, nes vanduo pastoja kelią. Turint guminius
Kylame į kalną, sekdami išpiltų, rūdos bei uolienų atliekų pėdsakais. Aptinkame dar dvi senas, bet susprogdintas šachtas. Jų įėjimai užgriuvę. Šie vaizdai priminė neseniai matytą filmą apie Spartaką, kur vergai uolose kirto tunelius, o jų vaikai medinėse rėčkelėse nešiojo rūdą į lauką. Jie buvo mažesni ir galėjo vaikščioti nesusilenkę. Žvelgiant į šią apleistą vietovę galvoje sukosi mintys, kad čia buvo nepakeliamai sunkus darbas, tikras pragaras.
Piemuo minėjo, jog kitoje kalno pusėje, sunkiai prieinamoje vietoje galima patekti po žeme, todėl bandome dar kartą. Bekylant į kalną mus užklumpa liūtis. Tokioje fenomenalioje aplinkoje neteko būti. Atūžęs iš jūros štorminis vėjas buvo toks stiprus, kad nuo stačių uolų, lyg nuo tramplino jis kilo nunešdamas liūtį atgal į dangų. Aplink pliaupė lyg iš kibiro, o mes pasislėpę už uolų keteros, susigūžę sėdėjome sausi. Ir tik keli lašeliai užtiško ant kameros objektyvo. Audra netrukus baigėsi, pasirodė saulė, o su ja ir vaivorykštė. Leidomės žemyn, nes diena ėjo vakarop.
Negi taip ir nepavyks pabuvoti šachtos gilumoje – kartojame mintyse ir prieš palikdami šias vaiduokliškas kasyklas, nutarėme patikrinti dar vieną vietą. Paskutinis kartas nemelavo. Pataikėme tiesiai į dešimtuką – į geriausiai išsilaikiusias kasyklas. Tai 1936 m. įrengtos PozzoAlda kasyklos. Jose po žeme klaidžiojome apie keletą kilometrų, tai buvo jaudinančios ir įspūdingos akimirkos, kartu buvo ir šiurpoka, nes bet kuriuo metu galėjo prasidėti griūtis.
Aptikome sankryžą, kurioje į priešingas puses nusidriekiantys tamsūs požemiai buvo gerokai žemiau, teko susirasti senų rąstų ir jais naudojantis nusileisti. Ėjome pasišviesdami žibintuvėliais, pritaikytais nešioti ant galvos. Jautėme skersvėjį, kitame gale turėjo būti išėjimas arba užgriuvusi skylė. Ją vėliau aptikome aukštai lubose, o mums po kojomis atsivėrė gilus šulinys. Dairėmės kur galėtume pritvirtinti virvę, tačiau aplink buvo lygios sienos.
<….>