Kelionėms autobusu po Europą mes rekomenduojame autobusų nuomos bendrovę Neorimą. Tai linksmi, paslaugūs, patyrę vairuotojai. Aukštos klasės, komfortiški autobusai. Išskirtinės nuolaidos 2020 metų sezonui. Nemokamas paėmimas visoje Lietuvoje. Dėl datų teiraukitės telefonu: +370 698 292 49.

Beje, sardai ne itin myli jūrą. Daugelį am­žių Sardiniją užpuldinėjo piratai, kurie plė­šė gyventojus ir pardavinėjo juos į nelaisvę. Žmonėms buvo saugu tik kalnuose, sunkiai pasiekiamose atkampiose vietose. Nuo se­no sardai save laiko ne jūrininkais, o pieme­nimis. Statistika teigia, kad čia – didžiausias pasaulyje auginamų smulkių raguočių tan­kumas vienam kvadratiniam kilometrui.

aa

Pagaliau atvykstame į vieną iš pagrin­dinių kelionės objektų – Argentiera, ap­leistas sidabro kasyklas. Čia sidabras buvo kasamas jau nuo Romos imperijos laikų. XIX a. buvo pastatyta sidabro rūdos per­dirbimo gamykla, kuri veikė iki 1960 m. Šiame miestelyje gyveno apie du tūkstan­čius gyventojų, jie turėjo savo bažnyčią. Vėliau kasykla buvo uždaryta kaip neper­spektyvi ir neatitinkanti saugos reikalavi­mų. Šiandien tai miręs miestas-vaiduoklis, kuriame gyvena vos keli žmonės. Mūsų užduotis patekti ir nusileisti į šachtas.

Bastūnai – tai žmonės, nuolat keliau­jantys po apleistas vietoves. Bastūnai žavijimą iš kasdienės erdvės į nekasdienę, neį­prastą, apleistą.

Galbūt taip pat esame bastūnai, tačiau mums artimesnės keliautojo-žaidėjo idė­jos. Šiuo atveju tai tarsi „lobio ieškojimas” arba goecaching (angį. „geo” – geografija., „cach” – slėptuvė). Mums tai savotiška pra­moga ieškant senų šachtų.

Pagaliau pavyksta, aptinkame pirmąjį įėjimą į požemius. Dviese pralendame pro kažkada užmūrytą angą, o trečias su gel­bėjimo įranga kaip saugas lieka lauke. Ne­trukus tenka nusivilti. Nusileidimo šulinys užlietas vandeniu. Tenka įėjimo į pože­mius ieškoti kitur. Sutinkame tikrą sardą, piemenį, parginantį avis. Nors jis nese­nas, bet su ilga barzda, primena rusų sen­tikį, apsivilkusį šimtasiūlę. Angliškai nekal­ba, tačiau sužinome, kad visos šachtos dėl saugumo užlietos vandeniu arba susprog­dintos. Piemuo parodo seną romėnų lai­kų šachtą, Galleria Calabronis pavadinimu. Tai žemas tunelis, po truputį besileidžian­tis žemyn. Susilenkę ropojame gylyn, ta­čiau žibinto šviesos ima spindėti vandeny­je. Pradžioje vos apsemdamas tik padus, o vėliau ir batus.

Kitą įėjimą atrandame Šv. Mikalojaus įlankoje, uolose prie pat jūros. Buvome skaitę, kad kasyklų požemiai nusidriekia po Viduržemio jūra, todėl nekantraudami įlendame į urvą. Deja, tenka vėl nusivilti, nes vanduo pastoja kelią. Turint guminius

346770391_810afd942c

Kylame į kalną, sekdami išpiltų, rūdos bei uolienų atliekų pėdsakais. Aptinkame dar dvi senas, bet susprogdintas šachtas. Jų įėjimai užgriuvę. Šie vaizdai priminė ne­seniai matytą filmą apie Spartaką, kur ver­gai uolose kirto tunelius, o jų vaikai me­dinėse rėčkelėse nešiojo rūdą į lauką. Jie buvo mažesni ir galėjo vaikščioti nesusi­lenkę. Žvelgiant į šią apleistą vietovę gal­voje sukosi mintys, kad čia buvo nepake­liamai sunkus darbas, tikras pragaras.

Piemuo minėjo, jog kitoje kalno pusė­je, sunkiai prieinamoje vietoje galima pa­tekti po žeme, todėl bandome dar kartą. Bekylant į kalną mus užklumpa liūtis. To­kioje fenomenalioje aplinkoje neteko bū­ti. Atūžęs iš jūros štorminis vėjas buvo toks stiprus, kad nuo stačių uolų, lyg nuo tram­plino jis kilo nunešdamas liūtį atgal į dan­gų. Aplink pliaupė lyg iš kibiro, o mes pasi­slėpę už uolų keteros, susigūžę sėdėjome sausi. Ir tik keli lašeliai užtiško ant kame­ros objektyvo. Audra netrukus baigėsi, pa­sirodė saulė, o su ja ir vaivorykštė. Leido­mės žemyn, nes diena ėjo vakarop.

Negi taip ir nepavyks pabuvoti šach­tos gilumoje – kartojame mintyse ir prieš palikdami šias vaiduokliškas kasyklas, nutarėme patikrinti dar vieną vietą. Paskuti­nis kartas nemelavo. Pataikėme tiesiai į de­šimtuką – į geriausiai išsilaikiusias kasyklas. Tai 1936 m. įrengtos PozzoAlda kasyklos. Jose po žeme klaidžiojome apie keletą ki­lometrų, tai buvo jaudinančios ir įspūdin­gos akimirkos, kartu buvo ir šiurpoka, nes bet kuriuo metu galėjo prasidėti griūtis.

Aptikome sankryžą, kurioje į priešin­gas puses nusidriekiantys tamsūs pože­miai buvo gerokai žemiau, teko susiras­ti senų rąstų ir jais naudojantis nusileisti. Ėjome pasišviesdami žibintuvėliais, pritai­kytais nešioti ant galvos. Jautėme skersvė­jį, kitame gale turėjo būti išėjimas arba už­griuvusi skylė. Ją vėliau aptikome aukštai lubose, o mums po kojomis atsivėrė gilus šulinys. Dairėmės kur galėtume pritvirtinti virvę, tačiau aplink buvo lygios sienos.
<….>