Beje, sardai ne itin myli jūrą. Daugelį am­žių Sardiniją užpuldinėjo piratai, kurie plė­šė gyventojus ir pardavinėjo juos į nelaisvę. Žmonėms buvo saugu tik kalnuose, sunkiai pasiekiamose atkampiose vietose. Nuo se­no sardai save laiko ne jūrininkais, o pieme­nimis. Statistika teigia, kad čia – didžiausias pasaulyje auginamų smulkių raguočių tan­kumas vienam kvadratiniam kilometrui.

aa

Pagaliau atvykstame į vieną iš pagrin­dinių kelionės objektų – Argentiera, ap­leistas sidabro kasyklas. Čia sidabras buvo kasamas jau nuo Romos imperijos laikų. XIX a. buvo pastatyta sidabro rūdos per­dirbimo gamykla, kuri veikė iki 1960 m. Šiame miestelyje gyveno apie du tūkstan­čius gyventojų, jie turėjo savo bažnyčią. Vėliau kasykla buvo uždaryta kaip neper­spektyvi ir neatitinkanti saugos reikalavi­mų. Šiandien tai miręs miestas-vaiduoklis, kuriame gyvena vos keli žmonės. Mūsų užduotis patekti ir nusileisti į šachtas.

Bastūnai – tai žmonės, nuolat keliau­jantys po apleistas vietoves. Bastūnai žavijimą iš kasdienės erdvės į nekasdienę, neį­prastą, apleistą.

Galbūt taip pat esame bastūnai, tačiau mums artimesnės keliautojo-žaidėjo idė­jos. Šiuo atveju tai tarsi „lobio ieškojimas” arba goecaching (angį. „geo” – geografija., „cach” – slėptuvė). Mums tai savotiška pra­moga ieškant senų šachtų.

Pagaliau pavyksta, aptinkame pirmąjį įėjimą į požemius. Dviese pralendame pro kažkada užmūrytą angą, o trečias su gel­bėjimo įranga kaip saugas lieka lauke. Ne­trukus tenka nusivilti. Nusileidimo šulinys užlietas vandeniu. Tenka įėjimo į pože­mius ieškoti kitur. Sutinkame tikrą sardą, piemenį, parginantį avis. Nors jis nese­nas, bet su ilga barzda, primena rusų sen­tikį, apsivilkusį šimtasiūlę. Angliškai nekal­ba, tačiau sužinome, kad visos šachtos dėl saugumo užlietos vandeniu arba susprog­dintos. Piemuo parodo seną romėnų lai­kų šachtą, Galleria Calabronis pavadinimu. Tai žemas tunelis, po truputį besileidžian­tis žemyn. Susilenkę ropojame gylyn, ta­čiau žibinto šviesos ima spindėti vandeny­je. Pradžioje vos apsemdamas tik padus, o vėliau ir batus.

Kitą įėjimą atrandame Šv. Mikalojaus įlankoje, uolose prie pat jūros. Buvome skaitę, kad kasyklų požemiai nusidriekia po Viduržemio jūra, todėl nekantraudami įlendame į urvą. Deja, tenka vėl nusivilti, nes vanduo pastoja kelią. Turint guminius

346770391_810afd942c

Kylame į kalną, sekdami išpiltų, rūdos bei uolienų atliekų pėdsakais. Aptinkame dar dvi senas, bet susprogdintas šachtas. Jų įėjimai užgriuvę. Šie vaizdai priminė ne­seniai matytą filmą apie Spartaką, kur ver­gai uolose kirto tunelius, o jų vaikai me­dinėse rėčkelėse nešiojo rūdą į lauką. Jie buvo mažesni ir galėjo vaikščioti nesusi­lenkę. Žvelgiant į šią apleistą vietovę gal­voje sukosi mintys, kad čia buvo nepake­liamai sunkus darbas, tikras pragaras.

Piemuo minėjo, jog kitoje kalno pusė­je, sunkiai prieinamoje vietoje galima pa­tekti po žeme, todėl bandome dar kartą. Bekylant į kalną mus užklumpa liūtis. To­kioje fenomenalioje aplinkoje neteko bū­ti. Atūžęs iš jūros štorminis vėjas buvo toks stiprus, kad nuo stačių uolų, lyg nuo tram­plino jis kilo nunešdamas liūtį atgal į dan­gų. Aplink pliaupė lyg iš kibiro, o mes pasi­slėpę už uolų keteros, susigūžę sėdėjome sausi. Ir tik keli lašeliai užtiško ant kame­ros objektyvo. Audra netrukus baigėsi, pa­sirodė saulė, o su ja ir vaivorykštė. Leido­mės žemyn, nes diena ėjo vakarop.

Negi taip ir nepavyks pabuvoti šach­tos gilumoje – kartojame mintyse ir prieš palikdami šias vaiduokliškas kasyklas, nutarėme patikrinti dar vieną vietą. Paskuti­nis kartas nemelavo. Pataikėme tiesiai į de­šimtuką – į geriausiai išsilaikiusias kasyklas. Tai 1936 m. įrengtos PozzoAlda kasyklos. Jose po žeme klaidžiojome apie keletą ki­lometrų, tai buvo jaudinančios ir įspūdin­gos akimirkos, kartu buvo ir šiurpoka, nes bet kuriuo metu galėjo prasidėti griūtis.

Aptikome sankryžą, kurioje į priešin­gas puses nusidriekiantys tamsūs pože­miai buvo gerokai žemiau, teko susiras­ti senų rąstų ir jais naudojantis nusileisti. Ėjome pasišviesdami žibintuvėliais, pritai­kytais nešioti ant galvos. Jautėme skersvė­jį, kitame gale turėjo būti išėjimas arba už­griuvusi skylė. Ją vėliau aptikome aukštai lubose, o mums po kojomis atsivėrė gilus šulinys. Dairėmės kur galėtume pritvirtinti virvę, tačiau aplink buvo lygios sienos.
<….>